Ne į temą: Рамазан Рабаданов

Aha, nes tris dienas šituo gyvenu :) Na, ne tik šituo, bet kitko į youtube'ą nesumesi.
Taigi, ponai ir ponios, jei dar kas nors nematėt - geriausias komentatorius pasaulyje. Vaizdelius, kurie pateikti žemiau, reikia žiūrėti minimum po du kartus, nes žiūrint pirmąsyk juokdamasis neišgirsi pusės komentarų. O paklausyti čia yra ką.

Olandija - Rusija
EČ ketvirtfinalis, kurio šiaip nenorėčiau prisiminti. Bet tie komentarai apie rusų Žuką (s žžženoj, navernojė) ir "ychnij" Žuką, apie oranžinius apelsinus, apie Hidinką, kurį "našy rebiaty zdelali izvestnym", apie Van der Sarą, kuriam po tokio "pozorno" įvarčio telieka "v bolnycū užė" ir t.t., tie komentarai rūlina. Kiekviena frazė - topinė. Ir cituoti raštu čia neverta - reikia išgirsti patiems :)



Зенит - Rangers
"Ėta futbolnyjė balejščiki šatlandiji - pjanici, xuligani, iz-za nyx skolka liūdėj umirla"
"Sudja na pole - Fidžer... oj, kkkakyje famyliji bivajėt"
"Eto trenery. Angliskyj trėner. Ėto naš trėner."
"Nam bjūt, nas bjūt" ir t.t.
Tęsti? Netęsiu, o tai vėl spoileriu kas apkaltins.



Manchester United - Chelsea
"Kakyjė pilotki, kakyjė ušanki"
UEFA Čempionų lygos finalas. Negaliu atsigaut. "Naslaždajtės, dorogyjė druzja. Naslaždajtės."



Niekaip negaliu nuspręst, kuris iš šių video geriausias. Kuris Tau?

„Ceremonija“ (Borivoj Dovnikovic-Bordo, 1965, 3½ min)

Bū.
Mėgstat fotografuotis? O fotografuot? Aš tai nelabai. O jei ir fotkinu, darau tai nepridėjęs aparato prie akių, kaip koks zaizras. Aišku, yra ir kitokių žmonių - jiems rūpi visokiausi objektyvo milimetrai, parametrai etc. ir ilgas ilgas taikymasis. Nisuprantu.
Štai, pažiū, kaip vargsta žmogeliai kroatų karikatūristo Borivojaus Bordo trumpulyje. Kam tos ceremonijos!

„The dirdy birdy“ (John Dilworth, 1994, 7 min)

Prisiminiau šiandien kadaise matytą filmuką, kuriame paukštukas įsimyli katytę. Net nežinau, kodėl prisiminiau - vietomis itin šlykšti animacija, kvaila muzikėlė ir dar kvailesnis siužetas - ką ten prisimint, ane? Nei pavadinimas, nei autoriai neįstrigo, bet įkyrumas įstrigo. Todėl pagūglinau animation birdie in love with a cat ir, še tau - toks įkyrus multikas rastas. Pagal įkyrumo kriterijų, drąsiai statau jį šalia „The cat came back“. Tik čia ne katytė sugrįžta - paukštukas. :)

„Cutting cards“ (Walter Hill, 1990, 20 min)

Muahahah, boyz n giorlz, pamenat Crypt keeper'į? Aš tai pamenu - vaikystėj jis man buvo baisesnis, nei pačios „Pasakėlės iš rūsio“. Dabar truputį paaugau ir bijau tik savęs paties, bet nostalgija yra nostalgija, todėl skyriau šiek tiek laiko pirmųjų poros sezonų peržiūrai. Labiausiai įstrigusi ir dėmesio verta istorija - „Cutting cards“. Čia gal dėl to, kad ir pats pastaruosius savaitgalius leidau ne tik futbolą žiūrėdamas, bet dar ir pliekdamas kortomis su draugais. Ne taip žiauriai, aišku.

1/3



2/3



3/3



O, beje, kalbant apie futbolą, tikrasis futbolas vyksta čia.

„The cat with hands“ (Robert Morgan, 2001, 3½ min)

Kaip pasakytų mano daugkartinis sugėrovas Marius: Cūcikai, cūcikai, kas tu per žmogus?
Čia aišku, katukas, bet jis irgi panoro žmogumi tapti. Išlindo vienądien iš šulinio ir boo.
Šitą britų freaky animaciją mielai perleisčiau kokiam nors Kirashorror'ui pristatinėti, bet gal dar nematė žmogus :)

Dokumentika: The animator of Prague - Jan Švankmajer (1990, 26 min)

Daug apie jį nepripasakosiu. Ko gero, mėgstamiausias mano režisierius, siurrealizmo genijus iš Čekijos, Jan Švankmajer. Patariu susipažinti su juo iš arčiau ir tiek.
Ir nereikia pradėt bambėt, kad neįdomu, vsio takoje. Visų pirma, tai yra mano blogis - ką noriu, tą žiūriu }:>~ Antra, periodas toks.

1/3



2/3



3/3



Kita vertus, kalbant ne tik apie mane, tai, rodos, atlaikiau labai malonios, kiek neįprastos supermamų kompanijos ataką. Subėgo moterytės šito pažiūrėti. Miela-malionu. Tik, va, susimąsčiau po to, kad iš tos kūdikių serijos nelabai turiu ką daugiau parodyti. Gal Tu turi? Mes dar priversim jas sugrįžti čia!

„Il signor Rossi al mare“ (Mr. Rossi on the beach, Bruno Bozzetto, 1964, 10½ min)

Kas į Palangą? (klausimą skaityti „Kas į Kuršėnus?“ stiliumi)
Aš tai ne. Mėsmalė ten kažkokia, kaip visad. Todėl netraukia.
O poną Rosį patraukė. Sėdo jis į pilnutėlį traukinį, primenantį tuos traukinius, kuriais per antrą PK turistus tikrai ne prie jūros veždavo, ir patraukė. Ne į Palangą, aišku. Bet į kažką labai panašaus.



Kas dar į Palangą?

Dokumentika: Юрий Борисович Норштейн (15 min)

Dokumentika. Prieš keletą dienų apturėjau labai linksmą diskusiją su savo šefu, kuris teigė, kad dokumentikos nebėr, liko tik trumpas metras. Suprask, tai kaip ir vienas ir tas pats, tik vadinasi dabar jau kitaip.
Ne-a, yra ta tikroji dokumentika, kartais ir mane sudominanti. Šiuo atveju, kaip nesudomins - taigi čia Jura Noršteinas - visų laikų ir tautų geriausio animacinio filmo „Pasakų pasaka“ ir nemažiau gero „Ežiuko rūke“ kūrėjas.
Dokumentika, kurioje autorius pasakoja apie savo animacijos specifiką ir kūrinių prasmę. Pastarojo dalyko tai nemėgstu - kažkaip nelieka vietos interpretacijai po autoriaus aiškinimų, o ir šiaip, rodos, žmogus bijo likti nesuprastas. Bet gal čia ne tas atvejis? Gal. Todėl ir įdomu:

Part 1



Part 2

„Quest“ (Tyron Montgomery, 1996, 10 min)

Žiūrėjom šitą? Lyg ir nežiūrėjom.
Atėjo toks laikas, kai man vis sunkiau prisiminti, ką čia rodžiau, o ko - ne. Todėl jei vieną gėdingą dieną prabilsiu apie tą patį - nepyk, nes, taip sakant - ir atmintis pradegustuota.
Taigi, čia yra „Quest“ - toks artimas mano sielai, pachmielnas filmukas, kurio veikėjas nubunda labai ištroškęs.
Istorija su įtempta pabaiga. O gal ir visai be pabaigos.

„Inside-out“ (Charles Guard/Thomas Guard, 1999, 7 min)

Ne Paryžius, o Londonas. Ne Piazzolla, o kažkoks David Hartley. Bet vis tiek šitam Guard bros Inside-out'ui kalu žymę „romance“.
Ir atsiprašau dėl „made in China“ player'io. Niekur kitur filmuko neradau, o parodyti jį truputuką norėjosi.

„78 tours“ (Georges Schwizgebel, 1985, 3½ min)

Dar vienas žaidimų meistras, kol kas čia neminėtas animacijos monstras iš Šveicarijos - Georges Schwizgebel. Tiesą sakant, kiek teko pažindintis su jo kūryba (peržiūrėjau 6, o gal ir 7 vnt. filmukų), susidarė įspūdis, kad žmogelis gerai atkalęs sistemą, stiliuką ir per daug nesikankina ieškodamas naujų išraiškos formų. Kita vertus, visi jie tokie, tie animatoriai :)
Visgi, kuomet prisimenu Schwizgebel'į, pirmas galvon atėjęs jo kūrinys - 78 tours. Dėl nuotaikos, turbūt.

„Aeg maha“ (Time out, Priit Pärn, 1984, 9½ min)

Duonos ir žaidimų! Ok, jei jau pagal mane, tai: alaus ir žaidimų!
Mano mėgstamiausias estas ever Priit Pärn ir jo pasižaidimas vaizdais, kur kas linksmesnis už vakar rodytą - „Time out“. Kai sustoja laikas :)

„Le chapeau“ (The hat, Michèle Cournoyer, 2000, 6 min)

Labai jau dvejopi įspūdžiai lieka pažiūrėjus šitą šapką. Žaidžiama tokiais dalykais, kurie nelabai dera tarpusavy. Tiksliau, pats žaidimas tokiais dalykais nelabai dera.
Kodėl tai rodau? Nes, jau minėjau: įspūdį, visgi palieka. Todėl ir kviečiu pažiūrėt. Kviečiu, žinoma, pilnamečių auditoriją.