„Trafic“ (Catalin Mitulescu, 2004, 15 min)

Štai tau ir rumunai. Daro Kanus pastaruoju metu ir ką tu jiems. Pernai - „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ pilnam metre, šiemet „pasikuklinta“ - trumpas metras „Megatron“.
Kol kas jo online pastebėti neteko, bet prisiminiau kitą rumuną, prieš keletą metų auksinę šakelę nuskynusį - režisierių C. Mitulescu. Jis dargi yra šiemetinio Berlinalės laimėtojo „O zi buna de plaja“ scenarijaus autorius. Molodiec!
Pažiū jo „Trafic“ - vienatvę transporto kamščiuose.

„Doodlebug“ (Christopher Nolan, 1997, 3 min)

Utiutiu, dar vienas režisūrinis debiutas. Šįkart čiuvo, po kurio laiko pagimdžiusio, tarkim, Betmeno pradžią - Chris'o Nolan'o.
Aš kai pažiėjau šitą jo Doodlebugą, tai iškart prisiminiau kopišopą. Tiek stiliuku, tiek nuotaika panašūs kūrinėliai. Aišku, ten kiečiau, ale ir čia baika.

„Stubble trouble“ (Joseph E. Merideth, 2000, 3 min)

Jei pažinočiau tą prancūzą Sebastjėną, šiemet Eurovizijoj man labiausiai patikusį, tai jam ir dedikuočiau „Stubble trouble“. Aišku, šiaip ar taip dedikuoju, hehe. Pažiūrėk ir suprasi, kodėl.
Kita vertus, prieš žiūrėdamas gali perskaityti imdb.com esantį komentarą, pavadinimu „An absolute waste of time“. :)

„Elephants Dream“ (Bassam Kurdali, 2006, 10 min)

Atviras kodas, atviras kodas! Štai, vakar oficialiai apsiskelbiau besąs naujai iškeptas linuksistas/ubuntistas, o šiandien siūlau susipažinti su pirmuoju atviro kodo trumpametražiu. Tiesą sakant, nieko čia labai ypatingo, bet tai ko norėt, kai vieno iš veikėjų vardas - Emo :) Drambliuko svajonės, skant.



Jei visgi patiko, tai iš oficialios svetainės gali parsisiųsti nors ir HD kokybę.

„The Chubbchubbs!“ (Eric Armstrong, 2002, 6 min)

Pažiūrim ką nors popsovo, m? Labai popsovo. Na, nuotaika man šiandien tokia. :) Be to, ir šiaip jau senokai kažką rimto rodžiau, tai reputacijos vis tiek nesusigadinsiu. Be to², esu šioks toks „Žvaigždžių karų“ mėgėjas - visi jau turbūt žino, bet pasikartosiu: nieko nėr geriau už senąją trilogiją paxmielo metu. O čia, nežymiai, bet figūruoja kai kurie jos personažai. Taigi, Soni pikčerz predstavliajėt: The Chubbchubbs!

„Incubus“ (Guido Manuli, 1985, 6 min)

Mano mėgstamiausias košmaras vaikystėj, o gal ir paauglystėj buvo toks: lipu laiptais namo, laiptai dingsta. Vietoj laiptų - praraja, o virš jos, kiek toliau, dešiniau, buto durys. Nėr kaip namo pareit.
Sakydamas „mėgstamiausias“, turiu raumeny, kad bent jau dažniausias, tai tikrai. Ir visai nenoriu ieškot jo prasmės kokiam nors sapnininke.
Panašus į aprašytąjį epizodas yra ir italo G. Manuli „Košmare“. Tik čia visko daugiau. Košmaras seka košmarą ir, jei kas nors manęs paklaustų „kuo visa tai baigsis?“, atsakyčiau taip, kaip vienas iš R. Kazlo personažų, degustuotojas: niekuo.

„Histoire tragique avec fin heureuse“ (Tragic story with happy ending, Regina Pessoa, 2006, 7 min)

Kartą gyveno mergaitė, kurios širdis plakė greičiau nei kitų žmonių. Tas plakimas aplinkinius labai neramino. Jie nemėgo keistuolės mergaitės.
Štai taip prasideda tragiška istorija su laiminga pabaiga. :)

„Humdrum“ (Peter Peake, 1998, 6½ min)

La cucaracha, la cucaracha!
Spėk, kokį užsiėmimą gali sugalvoti nuobodžiaujantys šešėliai. Che, che, nenoriu eilinįkart patapti spoileriu, todėl siūlau pažiūrėti šitą „Banalybę“ užuot beviltiškai spėliojus kažką išradingo. Galiu tik pasufleruoti, kad tas užsiėmimas kažkiek panašus į šaradą. Labai linksma.

„Sundae in New York“ (Jimmy Picker, 1983, 4 min)

Paskuutiiinįįį sekmadieeeenįį..
Khe, khem, rytoj išauš mano brand new start. Kas, kad ne Niujorke. Ir kas, kad tokiais atvejais aš labiau linkęs tikėti kadaise mėgtų S.O.A.D - „Lost in Hollywood“ tekstu. Ką gali žinot. New York, New York!

Pažiėjai? Ačiū tau. Ir ačiū visiems balsavusiems apklausoje. Labiausiai mano bijotas atsakymo variantas „viskas čia galėtų būti geriau“ surinko vieną balsą ir labai meluočiau, sakydamas, kad tai neglosto savimeilės. Ir tie 17 atsakymų „žiūriu neseniai, bet dar ilgai žiūrėsiu“ savimeilę glosto. Ačiū ir tiems 5 klausimo nesupratusiems, bet vis tiek atsakiusiems :) O tiems 5 „nežiūrintiems ir išvis nesuprantantiems, kam to reikia“ galiu pasakyti, kad pradinis atsakymo variantas buvo „nežiūriu ir išvis nesuprantu, ką čia veikiu“. :)
Na, ok, rišu, nes jei darkart parašysiu „ačiū“, pradėsiu savęs nebegerbt.

„Special delivery“ (Eunice Macaulay/John Weldon, 1978, 7 min)

Neketinu laukti žiemos ir plikledžio, kad šitai parodyčiau :) Kažkaip užplaukė man eilinįkart Kanada ir jos „Oskariniai“ filmukai. Šis gi yra apie neklaužadą vyrą, patingėjusį padaryti tai, ko prašė žmona. Nuo laiptų nenuvalytas sniegas ir po to sekantys įvykiai:

„Nibbles“ (Christopher Hinton, 2003, 4½ min)

Documation. Nes, suprask, tai yra asmeniniai autoriaus išgyvenimai.
Ankstų rytą chaotiškai prasidedanti ir lygiai taip pat chaotiškai besitęsianti kanadiečių šeimynėlės Oskarui nominuota žvejybinė išvyka - „Nibbles“.

„Arka“ (The ark, Grzegorz Jonkajtys, 2007, 8 min)

Naujosios lenkų animatorių kartos, 3D studijos „Platige image“ atstovas įtartina pavarde G. Jonkajtys ir jo Kanuose nominuota Arka.
Aš asmeniškai labiau prijaučiu senajai Se-Ma-For kartai, (kuri ne tokia ir sena, žinant, kad jų Petia ir Vilkas šiemet Oskarą pasiimė) nu bet pažiūrim.

„Wolf daddy“ (Chang Hyung-Yun, 2005, 9½ min)

Karts nuo karto (bent jau triskart) į jo duris tuk, tuk, tuk, pasibeldžia Merė Popins ir sako: Zderio, čia tavo vaikas. Tu ir augink. Jeigu duris atidaręs padaras mėgina priešintis beigi neigti tėvystės faktą - gauna nuo Merės su skėčiu į galvą. Arba be skėčio. Linksma, ane? Tikrai taip. Šitą Pietų Korėjos animacijos korifėjų (ką?) esant gerai nuotaikai galima labai linksmai sužiūrėti. Jau ko vertas tas elnias šaldytuve, tas briedis su nukąsta ranka, tas gyvūnas kilnojantis svarmenį!
Tėtušis (rašydamas šitą žodį pagalvojau: kiek nedaug reikia mistaipo, kad „tėtis“ virstų „teta“) vilkas, labiau bigfootą primenantis:

„Lapsus“ (Juan Pablo Zaramella, 2007, 3 min)

Argentinietiškas gėris pasakojantis apie vienuolę, kovojančią su tamsiąja puse ir iš pradžių tampančia Mikimauzu, o po to - papais. Never underestimate the power of the dark side, hehe.
O jei rimčiau apie filmuką, tai trumpai pacituosiu žmogų, kurio bloge ir radau šitą liapsusą:
Dar labiau stebinančios juodai baltos metamorfozės vyksta argentiniečio Juan Pablo Zaramella 3.5 min „Lapsus“.

„Curriculum vitae“ (Pavel Koutský, 1986, 9 min)

Man aktuali tema. Tiksliau, pavadinimas aktualus, o iš paties filmuko tikėjausi daugiau. Tikėjausi globalesnio turinio. Nesu aš dailininkas beigi animatorius. Aš tik eilėraščius rašyti moku. Mokėjau. Kažkada. Šūdinai. O savo CV šitą faktą nutylėjau. O gi visai negėdingas faktas turėtų būt; visai gerai skamba „rašau eilėraščius“.
Aaaaapie ką aš čia, a. A. Apie tai, kad pažindinuosi su dar vienu čekų animatoriumi vardu ir pavarde Pavel ir Koutský. Kaip teigia imdb.com, „Curriculum vitae“ - pirmasis jo darbas. T.y. kūrinys. Prisistatymas, skant.

„Другая сторона“ (The other side, Михаил Алдашин, 1994, 8 min)

Vienądien giliai po žeme susitiko du sliekučiai. Susidraugavo jie, kalbėjo kažką nesuprantama kalba, žaidė, lenktyniavo, kartu mėšlą valgė ir susipyko. Susipyko ir patraukė tuda-siuda skirtingais keliais laimės ieškoti. Anapus.
Dar vienas gražuolis iš Rusijos, Pilot studijos - Mikhail Aldashin „Drugaya storona“:

„Гипнэротомахия“ (Андрей Свислоцкий, 1992, 8 min)

O šiąnakt, cha, cha, šiąnakt sapnavau, cha, cha..
Žodžiu, šiek tiek sapnų iš Rusijos, Pilot studijos - Andrey Svislotsky - Hipnerotomahia. Visai ne erotika :)

„Podorozhni“ (Wayfarers, Igor Strembitsky, 2005, 9½ min)

Filmukas, kurį šiąnakt sapnavau. Kadangi anksčiau nesu jo matęs, tai vos pabudęs iškart ir puoliau žiūrėti, kad jau sapnuojasi. :)
Pastaruoju metu čia rodyti kūrinėliai nebuvo tokie sunkūs, kaip šis, todėl užbėgdamas už akių žmogui, kuris pažiūrėjęs „Podorozhni“ burbtels „nieko nesupratau“, klausiu: galbūt nieko nepajutai?

„Imagine“ (Zbigniew Rybczynski/John Lennon, 1986, 3 min)

Imedžin ool ze pyypl... Man tai gražu. Gal truputėlį kartojimasis - primena „Tango“, pradedant tuo berniuku, pro langą įlipančiu, bet vis tiek gražu. Vienas geriausių mano matytų muzikinių klipų, sukurtas vieno iš mėgstamiausių mano režisierių. Jū mėj sėj am ėj drymerrr...



Beje, dėl to aš labai mėgstu google alertus. Rybczynski, arba jo žmonės (prodiuseriai, ar kažkas tokio), yra iš tų, kurie nelabai mėgsta platinti savo kūrybą online. Todėl google alertai šia prasme padeda surasti vaizdelius, kurių kol kas dar neištrynė kovotojai su piratais. Žiūrėkit, kol yra. Ir nepykit, kad rodau :)

„Hasta los huesos“ (Down to the bone, René Castillo, 2001, 9 min)

balso klosčių minkštimas karštas
brinksta ir drioksi metalo skoniu

llorona

po vokais stiklakūnis drumsčias
skyla ir pliūpteli kriokliu raudonu

llorona

dar tvinksnis ir atplėšia vožtuvus
švokščia vėjas grobų vargonuos

llorona

melskis ir gulkis ant dugno llorona
dumblu burną užpils tau llorona
žuvys akis išles tau llorona
upė priglobs tavo ir tavo vaiko lavoną

llorona

kūrinys, kuris iš dalies galėtų iliustruoti (ok, ne iliustruoti, o įgarsinti) kitą kūrinį - mano vienos draugės, kuri anksčiau vadinosi panytėle, o dabar - kadugėliu: llorona

„Copy shop“ (Virgil Widrich, 2001, 11½ min)

Austrą Virgil Widrich kažkiek jau pažįstam, bet be jo „Copy shop“ neįsivaizduoju Trumpulių visumos/archyvo. Visgi tai - naujųjų laikų klasika, kurią daugelis galbūt esate matę, bet dar kartą pažiūrėt neprošal. Pagrįsta klonų baimė:



Aš šiaip neišradinėju dviračio - dauguma bloge esančių žymių yra kopijuotos iš imdb.com svetainės. Bet šį filmuką priskirti prie „comedy“ atsisakau. Bijau likt nesuprastas.

„Kutoja“ (The last knit, Laura Neuvonen, 2005, 7 min)

Suomija svečiuose. Pirmąkart. Laura Neuvonen - Kutoja.
3D animacija, įdomi nuotaika ir visa kita, bet aš gal neleisiu sau garsiai per daug interpretuoti, apie ką čia. Visgi nesu su mezgimu susijęs. :)

„Le batteur du boléro“ (Patrice Leconte, 1992, 8 min)

Dar trupinėlis muzikos šiandien. Šįkart, rimtesnės - akademinės, ar kaip ji ten vadinasi.
Taigi, ponios ir ponai, eteryje Ravelio „Bolero“ atliekantis orkestras. Ir vienas iš to orkestro „pieškų“ - apsigimęs būgnininkas, mėginantis neužmigti kartu su klausytojais/žiūrovais.

„Qualquer nota“ (Marcelo Ribeiro Mourão, 2005, 1½ min)

Rytoj Vilniuje, ir netik Vilniuje, išauš Gatvės muzikos diena. Tai turbūt ten ir pasimatysim - bent jau aš planuoju palakstyti po gatves su savo šeima ir Nikon'u. O kol kas. Kol kas šioks toks madrigalas apšilimui. :)

„Hobby“ (Daniel Szczechura, 1968, 6 min)