„Boat“ (David Lynch, 2007, 7½ min)

Bendram išprusimui. Nes man, tiesą sakant, ši „Valtis“, o gal tiksliau „Kateris“, didelio įspūdžio nepaliko. Tarkim, kad esu ne-kom-pe-te-tin-gas nekompetentingas, va - iš Lynčo filmografijos asmeniškai pažįstu tik „Twin Peaks“ ir galiu neįžvelgti kažkokių niuansų. Netgi kitų šio režisieriaus šortų iki šiol neprisiverčiau pasižiūrėti. O jie, sprendžiant iš paieškų p2p tinkluose, Lietuvoje gan populiarūs.
Žodžiu, pažiūrėk žemiau esantį filmuką nekreipdamas dėmesio į įrašo pavadinime esančią pavardę, nekreipdamas dėmesio, kad ta pavardė čia dar ir vaidina.

„Storytime“ (Terry Gilliam, 1968, 9 min)

Terry Gilliamas man visų pirma asocijuojasi su „Dvylika beždžionių“ ir „Brazilija“. „Dvyliką beždžionių“ šįvakar prisiminsiu prieš miegą, o kol kas, apšilimui, T. Gilliamo režisūrinis debiutas „Storytime“ - istorija apie tarakoną. Na, ne tik apie tarakoną - dargi apie Albertą Einšteiną, kojas, rankas ir kalėdinius atvirukus. :)



Beje, mano vakarykštė provokacija su žymėmis liko visiškai nepastebėta. Ar provokacija netikusi, ar iš tikrųjų - nepastebėta? Ech, niežti rankos Trumpulių RSS srautą pakeisti į „content summary only“. Bet, ko gero, būtų neteisinga.

„The heart of the world“ (Guy Maddin, 2000, 6 min)

Guy Maddin. Savotiškas fruktas, niekaip nesuprantantis, kad jau XXI amžius ir kino technika smarkiai pažengusi į priekį. Ir gerai. Jei įrašo pavadinime nebūtų nurodyti metai, pažiūrėjęs filmuką, ko gero pagalvotum, kad G. Maddinas - Čaplino ir Eizenšteino bendraamžis.
Eizenšteinas („Šarvuočio Potiomkino“ autorius). Būtent jo propaganda labiausiai įkvėpė „The heart of the world“ - meilės trikampį ir artėjančią pasaulio pabaigą. The World is Dying of HEART Failure!

„Au bout du monde“ (At the ends of the Earth, Konstantin Bronzit, 1999, 8 min)

„Ėto čto takojė?“ - klausia diedukas, ką tik išgėręs kibirą pieno ir dugne aptikęs šūduką. Gal dar bus nemačiusių, „čto ėto takojė“.
Ėto „На краю земли“ - ko gero, žymiausias Konstantino Bronzito filmukas, pasakojantis apie „tvojų mat'“ sunkų rusišką gyvenimą ant žemės krašto. Labiausiai čia nesiseka katinui. Uoj, uoj!

„Le gros et le maigre“ (The fat and the lean, Roman Polanski/Jean-Pierre Rousseau, 1961, 15 min)

Šis Romano Polanskio darbas, kurio pavadinimas lietuviškai skambėtų tiesiog „Storas ir plonas“, net neįtrauktas į imdb.com duombazę.
Didelė klaida, šaukiu aš, didelė klaida. Subjektyviai šaukiu, nes Polanskis savo trumpametražiais man padarė didžiausią įtaką. Didesnę nei vėliau atrasti režisieriai, išvardinti blogo skyrelyje „mėgstu juos“...

Čiujėš, kokią nesąmonę pradėjau rašyti? :) Gerai, kad prieš spausdamas „įdėti pranešimą“ dar kartą pagalvojau, argi gali taip būt, kad vieno mėgstamiausių mano filmų nėra ten, kur yra praktiškai viskas. Pagūglinau ir vualio - „Gruby i chudy“ ir jame vaidinantis Polanskis, visgi, savo vietoje. Uf, need some rest.

Polanski Shorts - (1961) Gruby I Chudy
Uploaded by superyiyi

„The mysterious geographic explorations of Jasper Morello“ (Anthony Lucas, 2005, 26 min)

Gal kažką ir nustebinsiu, nes, nu, tikrai ne mano stiliaus visas šitas reikalas. Pradedant „the city of Gothia“, sergančiomis žmonomis, baigiant visokiomis pabaisomis ir „šešėline“ animacija. Kas galėjo pagalvoti, kad su tokiu malonumu keliskart žiūrėsiu šitą pasaką.
Welcome to the world of science fiction und adventure!

„Bloody Mary“ (Zina Papadopolou, 1 min)

Prieš šventes gavau siuntinį iš Vokietijos. Galėjau ir negauti, nes kvaili paštininkai eilinįkart nesurado mūsų panosėj esančios pašto dėžutės, todėl laišką padėjo tiesiog ant laiptų. Laiško turinys - pora lankstinukų su aprašytais trumpametražiais. Kitam gal tai būtų tiesiog makulatūra, o man patinka tokie dalykėliai. Pirmas kartas, kuomet šiame bloge paviešintas mano frype.lt akauntas davė realią naudą. Galutinai atsigavęs po šventimo, būtinai pagūglinsiu tas trumpametražių programėles ir, tikiuosi, bus ką parodyti online.
Šiandienai tai siūlau labai trumpą (neturiu sveikatos ilgam), koliegos Archato įraše išvystą moterytės graikiška pavarde Z. Papadopolou kūrinuką „Kruvinoji Merė“. Būtų nerealus minutinukas, bet idėja tai truputį iš Švankmajerio „Pusryčių“ nuvogta. Ane?

„The killing of an egg“ (Paul Driessen, 1977, 3 min)

Žinok, su velykiniais filmukais situacija kiek prastesnė, nei su kalėdiniais - tokia visai nebloga niša kūrėjams. Bent jau aš savo galvelėj/kolekcijoj atkapsčiau tik vieną, tinkantį šiai temai. O ir jis toks labiau antivelykinis - olando Paul Driessen'o „The killing of an egg“. Pažiūrėk, ir turėsi ką prisiminti ryt-poryt kiaušus daužydamas.
Beje, ryt-poryt filmukų nebus. Yra tėvonijoj ir kompiuteris, ir internetas, bet aš, švenčių proga, mieliau rinksiuosi buvimą su šeima, alų ir seniai matytą draugelį teliką, Holišūdo filmus transliuojantį. Su artėjančiomis. :)

„Ex libris“ (Garik Seko, 1982, 10½ min)

Retas atvejis čia, kuomet įrašo iliustracija būna asmeninė. Jei paspaustum ant paveikslėlio, iš arčiau pamatytum šiokią tokią mano nelabai tvarkingai atrodančios bibliotekos dalį, kurioje rūlina Dostojevskis ir visokie Charmsai/Prigovai/Vonegutai. Nevietoje atsiradęs Bangimanto Starkaus „Excel 97 ir 95“ senukas gidas, ko gero, kasdien gauna į galvą nuo minėtųjų autorių šedevrų.
Bet prie esmės - amžinatilsį gruzinų kilmės čekas Garikas Seko vieną dieną ėmė ir sukūrė „stop motion“ trumpą metrą apie knygas. Kaip jos gyvena, ką mąsto, kuo alsuoja. Būtų nerealus filmas (ir yra), bet „kiek ištemptas“ + plačiau susipažinęs su G. Seko kūryba kažkaip nenustebau, pamatęs panašią idėją su vietoj knygų vaidinančiais batais. Anyway, knygos man patinka žymiai labiau, o dėl kartojimosi pykstu nesmarkiai. Vienądien gal net konkursą „Trumpuliuose“ padarysiu - įkelsiu anoniminio filmuko ištrauką ir galėsit sau spėliot, kokio režisieriaus tai filmas. Nes dauguma autorių turi savo stilius ir, manau, būtų visai įdomu pažaisti. Laimėtojas gautų prizą-siurprizą.
Labai jau daug čia prirašiau, todėl siūlau sau užsičiaupti ir dėti nuorodą į svečius pas mano mėgstamą interneto piratę Ms_Valerie, kurį įsigudrino paviešinti G. Seko „Ex librį“ be „embed“ funkcijos. Nuoroda.

„Bingo“ (Chris Landreth, 1998, 5½ min)

Hi. Hi, Bingo.
Vienas mano draugas, pažiūrėjęs kanadiečio Ch. Landreth'o „Bingo“ pradeda isteriškai kartoti: „Bingo! Bingo the clown-o! Bingo! Bingo the clown!“. Matyt, šitaip jis pa(r)siduoda tai beprotybei, kuri vaizduojama šiame trumpulyje. O tu, ar pasiduotum, money-guy pamatęs?

Hi, Bingo.

„The Sandman“ (Paul Berry, 1991, 9½ min)

Pamenu, pirmąkart pažiūrėjęs šitą, ilgai purkštavau: „kas per nesąmonė!“, „kam tokius kurt!“. Ech, vis tas mano kategoriškumas. Dar vakar, paklaustas, ką manau apie P. Berry „The Sandman“ filmuką, būčiau pradėjęs purkštaut. Gi šiandien atsakymas būtų toks:
Vienas geriausių siaubo trumpametražių ever. Nemanau, kad ateinančių dešimties metų bėgyje rodysiu jį savo dukrai.

„Конфликт“ (Гарри Бардин, 1983, 7 min)

Aišku, ne pati originaliausia metafora - visai nenustebau filme, kurio pavadinimas „Конфликт“, išvydęs degtukus. Bet nepykstu, nes labai jau tie šalmai jiems tinka.
Pykti galėčiau dėl pabaigos, dėl tos patetiškos muzikos etc. Bet vėlgi, žaismingumas nugali. Be to, kūriniai apie beprasmius dalykus visada buvo mano silpnybė. :)

„Выкрутасы“ (Embellishments, Гарри Бардин, 1988, 9½ min)

Šiandienos filmuką jau galėjai matyti čia. Kadangi tame „čia“ yra visko daug be jo, galėjai ir nematyti. O tai būtų negerai, nes Garry Bardinas - rusų animacijos meistrelis, turintis savitą stiliuką, kurio pražiopsoti nesiūlyčiau. Pagrindiniai jo kūrinių veikėjai neįprasti - popieriaus lapas (Адажио), degtukai (Конфликт), vielos gabalas (Выкрутасы) etc. Sakytum, mažai ką bendro su žmonėmis turintys personažai. Namų apyvokos daiktai ir tiek, sakytum.

„Een griekse tragedie“ (A greek tragedy, Nicole Van Goethem, 1985, 6 min)

„THIS won the Academy Award?!“ - kaifuoju nuo tokių komentarų. Jie karts nuo karto pasirodo youtube.com arba imdb.com svetainėse ir labai mane pralinksmina. Jų autoriai galėtų visus žodžius caps lochu parašyti - įspūdingiau atrodytų. :)
Taigi, this won the Academy Award in 1987. Žiūrim, kas tais metais buvo konkurentai N. Van Goethem „Graikiškajai tragedijai“.
Other Nominees:
Frog, the Dog, and the Devil, The (1986) - Hugh MacDonald (II); Martin Townsend (I)
Luxo Jr. (1986) - John Lasseter; William Reeves (II)
Frogo-dogo nemačiau, o štai Luxo Jr. dar ir kaip įgrisęs. Čia gi Pixar kompanijos pradžia. Nieko neturiu prieš kompiuterinę animaciją (vien jau Baginskio „Fallen art“ ko vertas), bet turiu daug ką prieš pixarinį mainstreamą. Todėl drįstu teigti, kad 87-ieji praėjusio amžiaus metai buvo silpni Oskarų „Best Short Film, Animated“ kategorijai. Ne dėl nugalėtojo. Dėl konkurencijos nebuvimo.

„Oj! Nie moge sie zatrzymaci!“ (Oh, I Can't Stop!, Zbigniew Rybczynski, 1976, 10 min)

Oi! Negaliu sustoti! Negaliu sustoti ir neberašyti apie gėrius, esančius kažkur šalia, internete. Na ir kas, kad daugumai toks kino menas - visiškas niekas palyginus su holivudiniu šlamštu.
Na ir kas, kad kai kurie draugai, atėję į svečius ir pamatę Zbig'o „Oj! Nie moge sie zatrzymaci!“, sako „na ir kas“. Ištemptas, sako. Taip, tiek šios dienos rodinį, tiek to paties lenko Z. Rybčinskio (aš visada neteisingai ištariu jo pavardę ir Evelina pastoviai iš manęs dėl to šaiposi) „Tango“ galbūt galima patrumpinti. Galbūt. Bet toks tas eksperimentavimas. Mėgaujuosi ir tiek. Ypač pabaiga.

„Balance“ (Christoph Lauenstein, Wolfgang Lauenstein, 1989, 7 min)

Iš tikrųjų, tai labai gaila, kad broliai Lauensteinai, užuot toliau kūrę kažką gražaus, tapo reklamos aukomis. Tikrai gaila, nes šių vokiečių „Balance“ esu įrašęs į savo asmeninį Top-10 (ok, ok, Top-20 tai tikrai) ir žmogiškojo godumo vedinas noriu daugiau tokių filmukų.



Beje, aš kartais irgi pareklaminu. :)

„Zbrodnia i kara“ (Crime and Punishment, Piotr Dumala, 2000, 30 min)

Nusikaltimas ir bausmė. Galbūt dėl įsivaizduojamų, o gal ir dėl realių savo panašumų su pagrindiniu knygos veikėju Raskolnikovu, šis F. Dostojevskio kūrinys man vis dar lieka mėgstamiausiu. Pastaruoju metu skaitau tikrai nedaug, (o jei ir skaitau ką, tai būna sąskaitos už telefoną) todėl galiu spėti, kad mėgstamiausiu jam ir likt. Kita vertus, nemanau, kad rasčiau ką geresnio net ir šedevrus kasdien skaitydamas.
„Zbrodnia i kara“ - lenko Piotro Dumalos bandymas ekranizuoti Dosto knygą. Ar bent jau ištrauką. Ir nori tikėk, nori ne, bet skaitydamas knygą aš mačiau vaizdus, kurie yra pateikti žemiau.
Tai trunka 30 minučių. Trumpesnis pusvalandis už įprastą pusvalandį:

„Hunger“ (Le Faim, Peter Foldes, 1974, 12 min)

Oh, Canada. Vėl Kanada. „National film board of Canada“. Nes visai neseniai į mano rankas pateko „Strange tales of the imagination“ - NFB kompanijos bestas, kuriame atrinkta 10 filmukų, kadaise laimėjusių arba nominuotų Oskarams. Valio, šis blogas gyvuos tol, kol tokie geruliai pateks į mano rankas. Štai, vienas iš jų, nepriekaištingos animacijos pavyzdys:

A-a. Stop. Papietavai? Nes jei žiūrėsi prieš valgį — blame Canada:

Part 1



Part 2

„Baubas“ (Ilja Bereznickas, 1986, 10 min)

Kaipgi be jo. O dar tokią dieną.
Pažiūrėk į tą katiną - ko gero, prikolniausias katinas ever. O ir kiti personažai, o dialogai, o animacija, o muzika, o, och. Nežinau, ar Ilja Bereznickas „Baubą“ kūrė vaikams, bet aš, būdamas jau... Ai, nu jo, man dar augt ir augt. O kol augu, mielai karts nuo karto pasimėgauju šiuo filmuku. Stebuklėlis, visgi:

„How to make love to a woman“ (Bill Plympton, 1995, 5 min)

Pavasaris! Pavasaris! Atrodo, kad dabar jau true pavasaris, ne kalendorinis. O kai ateina true pavasaris, reikia pasitempti ir, jei dar neturi, susirasti panelę. Taigi, lyg koks lifehackeris patarsiu, kaip tą padaryti. Tiksliau mūsų senas geras pažįstamas B. Plymptonas patars. Vaikai, nežiūrėkit:

„Genre“ (Don Hertzfeldt, 1996, 5 min)

Jei šiam blogui trūktų etikečių, tai šiandien (o gal tiksliau vakar) atsirastų dar viena - „filmai apie filmus“, ar kažkas panašaus.
Etikečių netrūksta. Tiesiog pasimėgauk dar vienu filmu apie filmus. Amerikiečio Dono Hertzfeldto „Žanras“ - nuo „the children's film“ iki „the porno disaster film“:

„Pravda viena minutė 2008“

Savo nuomonę apie šį konkursą pasilaikysiu sau. Tiesiog pacituosiu Pravdą ir pridėsiu keletą youtube klipukų:

Vakarykščio "Pravda viena minutė 2008" afterpaty su Suicide DJ's įspūdžiai jau pagaliau dėliojasi į vietas, todėl laikas pranešti, kas gi tapo geriausiomis minutėmis šiemet.

Inovatyviausias filmas - Laimono Žako „More&more&more“

Kūrybiškiausia minutė - Austės Jurgelionytės „Lėktuvai“

Geriausia filmo idėja - Urtės Budinaitės „Kaip gimsta idėja“



Pilietiškiausia minutė - Gerifilmai „Socialiniai Londono aspektai“

Prizas už konceptualumą - Gintauto Rožės „Lūžis“

Už realizmą - Tadas Vidmantas "Ieškomi policijos"



„Omni SurfPort“ prizas - Gyčio Tumo „Naujas gyvenimo puslapis“



Geriausias garso takelis „Muzikos banke“ - Jupiter Make Me Scream „Incidents“

Pravda viena minutė 2008 Grand Prix - Audrius Kaminskas „Blizgantys pusryčiai“



Nepažįstu, bet vis tiek sveikinimai Audriui, Tadui, Urtei ir kitiems.

„Фильм, фильм, фильм“ (Федор Хитрук, 1968, 19 min)

Žiūrim mes tuos filmus dieną naktį, žiūrim. O kaip jie kuriami? Apie tai savo „Filmu, filmu, filmu“ papasakoti sutiko žmogus chitra pavarde, „Народный артист СССР“ - režisierius Fiodoras Chitrukas. Turėtum jį pažinoti iš tokių vaikystės multikų kaip „Bonifacijaus atostogos“ ir „Mikė pūkuotukas“.

Fiiiiiilm, fiiiiiilm, fiiiiiiilm!

Part 1



Part 2

„The history of the world“ (Phil Mulloy, 1994, 7 min)

Po šio įrašo Trumpuliai neteks dviejų trečdalių savo žiūrovų, o blogo (tinklaraščio) autorius surakintomis rankomis bus pristatytas į kažkelintą Vilniaus policijos komisariatą už pornografijos platinimą.
Let it be. Visada mėgau istorinius filmus, tad jei tokia jų kaina - aš pasiruošęs. The pen()is mightier than the sword!
Taigi, net du istorijos nesuklastoti šedevrai viename: „The Invention of Writing and Destruction“ ir „The Discovery of Language“.

„Flatlife“ (Jonas Geirnaert, 2004, 11 min)

Trum-tum, trum-tum-tum, trum-tu-ru-ru-rum, tu-ru-ru-rum, tum-tum.
Ot, nepasiilgstu gyvenimo daugiabuty Lazdynuose. Nors ir čia, senamiesty, turiu porą kaimynų, apie kuriuos galėčiau netgi teminį blogą rašyti (ir jis, be abejo, būtų labai populiarus), bet vis tiek - du kaimynai geriau nei dvidešimt. Ypač kai tarp tų dvidešimt irgi atsiranda bent du, kurie beldžiasi į duris, o kai atidarai, sako: pomogite, on nas opiat' bjot.
Trum-tum, trum-tum-tum, trum-tu-ru-ru-rum, tu-ru-ru-rum, tum-tum.
Čia tik šiaip, nepagalvok. J. Geirnaerto „Flatlife“ - mielas ir linksmas, pažiūrėjimo vertas filmukas. Ramus, kaip belgas.

„Europe & Italy“ (Bruno Bozzetto, 1999, 5 min)

Bruno Bozzetto! Jis yra italas ir labai tuo didžiuojasi. O aš esu lietuvis ir - irgi labai tuo didžiuojuosi. Šitaip besididžiuodamas pažiūrėjau „Europą ir Italiją“. Kažkas čia ne taip, tariau sau, ir mintyse pakeičiau vėliavos spalvas. Žalią iš kairės paslinkau į vidurį vietoj baltos, o ten, kur buvo žalia, atsirado geltona. Tada mygtelėjau „rotate right“ ir toliau sau didžiuojuosi.

„Geri's Game“ (Jan Pinkava, 1997, 5 min)

Prieš porą savaičių su Evelina surengėm sau šortų vakarą. Vietoj kokio nors įprasto filmo peržiūros įsijungėm „Pixar Short Films Collection - Volume 1“ DVD ir žiūrėjom. Žiūrėjom, žiūrėjom ir išjungėm. Brrr... Arba aš per jautrus tokiai animacijai, kaip „Tin toy“, arba turiu per mažai proto, kad suprasčiau, kas šiuo filmuku norėta pasakyt. O dar kai pats Pixar'as neslepia, kad jų kūrybinei grupei kartais svarbiau technika, nei mintis... Ech, Amerika.
Tiek to. Svarbiausia, kad visgi radau/prisiminiau vieną patikusį filmuką. Geri's game - trumpulis apie dieduką, žaidžiantį šachmatais prieš save. Aš taip darydavau vaikystėj, kai nerasdavau norinčių pralaimėti. :)

„In god we trust“ (Jason Reitman, 2000, 17 min)

Jei jau pomirtinis gyvenimas, tai tik ilgas ir laimingas pomirtinis gyvenimas. Nors aš asmeniškai manau, kad teks pūti po žeme ir tiek, bet ką gali žinot.
„Juno“ režisieriaus J. Reitman filmuke „In God we trust“ pagrindinis herojus Robertas bilietą į rojų tiesiog nusiperka. Toks, va, skirtumas nuo „Black button“, kuriame ne piniguose laimė. :)

„Black button“ (Lucas Crandles, 2007, 7 min)

O taip tai man patinka. Ateina žmogus, pažiūri filmuką, lieka visai patenkintas ir dar sako „pajutūbink Black Button“. Mielai pajutūbinu. Nes kodėl tik aš turiu rodyt? Kartais tegu ir man ką nors parodo. :) Net jei tas rodinys nebus metų radinys, vis tiek malonu.
Tai va, „Black button“ netgi atitinka indie shorts pavadinimą. Tiesa, nesutinku su vienu youtube komentaru: „Who did the casting... the two are great actors, especially the jury guy!“ - sorry, bet vaidyba poroj vietų švelniai tariant šlubuoja. Gal dėl dialogų, gal dėl dar ko nors. Bet tai žmonės už dyką vaidino.

„Strange invaders“ (Cordell Barker, 2002, 8 min)

„You're not fat! You're p-p-p-p-regnant!“
Tai jau tikrai, kad „strange“. Kai iš dangaus nukrenta kūdikis, kitaip ir nepavadinsi. O dar toks - lėkštę vietoj maisto valgantis. Gerai, kad visa tai tik...
Su Cordell Barker filmukais kažkiek jau pažindinomės. Bet štai, dar vienas:

„Ward 13“ (Peter Cornwell, 2003, 14 min)

Ko gero labiausiai įtemptas trumpas metras iš visų, kuriuos man teko matyti per savo neilgą ir sveiką (tfiū, tfiū, tfiū) gyvenimą. Jei nemėgsti ligoninių, tai nuo šiol jų nemėgsi dar labiau, nes šita baisiai primena morgą.
Okėj, „Ward 13“ filmuku kol kas baigiu „horror“ seriją Trumpuliuose. Pavasaris, visgi. Kalendorinis.

Filmuko nuoroda.