„Uodega“ (Rasa Jonikaitė, 2007, 5½ min)

Lietuva, Lietuva! Ir filmukas, apie kurį daug neprišnekėsiu. Iš pradžių, kai žiūrėjom, tai apskritai nesupratau, kas per: debilavotas vilkas, ne ką intelektualesni rėkaujantys medkirčiai ir gudri (prašau nemaišyti su žodžiu „protinga“) lapė. Tik ta uodega eketėj kažkokią vaikystės pasaką priminė. Gi čia Kosts Kubilinsks!
Ir Rasos Joni diplominis bakalauro darbas, vėliau tapęs knygele vaikams.

„Baubo aritmetika“ (Ilja Bereznickas, 2004, 6½ min)

Nepyk, Ilja. Su visa pagarba, bet šiandien aš piktas.

Kuomet sugalvojau rašyti šį blogą, kažkaip pasižadėjau sau - jokios kritikos. Šiuo atveju, žodžių junginio „jokios kritikos“ reikšmė būtų tokia: nafig rodyti filmukus, kurie nei tau, nei kitiems nebus įdomūs. Nafig apie juos kažką kalbėti ir pirštu baksnoti. Aha, iš čia ir išplaukia priežastis, pakoregavusi mano nuomonę/pasižadėjimą (skambiai pavariau, ou jė).
Matai tą snukį, iliustruojantį įrašą? Čia ne šiaip sau snukis, o Baubas. Kadaise mane dominęs vaikystės Baubas, kurio tęsinys irgi turėjo sudominti. Deja. Vakar pakvietęs Eveliną su Maja prie ekrano, šūktelėjęs „Chebra, radau baubo tęsinį. Pažiūrim. Nupažiūrimgi.“ dar neįtariau, kas mūsų laukia.
Aš apakęs. Ne todėl, kad filmuke porąkart kvailai kartojama ši „aš apakęs“ frazė, bet todėl, kad tai ne tęsinys, o kažkoks gaidys. Iš tikrojo stebuklėlio baubo neliko nieko - nebėra subtilumo, poezijos, vietoj baubo - bomžas, vis nevietoj rėkaujantis „aha, prireikė!“, o ir katinas nebetoks prikolnas. Tiksliau, čia jo praktiškai nėra. Užtat atsirado dozė lėkštų bajerių, kvaila muzikėlė ir šlykšti „šiuolaikinė“ animacija. Sunku patikėti, kad tai to paties žmogaus kūrinys. Bet gal kam patiks:

„Baubas“ (Ilja Bereznickas, 1986, 10 min)

Kaipgi be jo. O dar tokią dieną.
Pažiūrėk į tą katiną - ko gero, prikolniausias katinas ever. O ir kiti personažai, o dialogai, o animacija, o muzika, o, och. Nežinau, ar Ilja Bereznickas „Baubą“ kūrė vaikams, bet aš, būdamas jau... Ai, nu jo, man dar augt ir augt. O kol augu, mielai karts nuo karto pasimėgauju šiuo filmuku. Stebuklėlis, visgi:

„Pravda viena minutė 2008“

Savo nuomonę apie šį konkursą pasilaikysiu sau. Tiesiog pacituosiu Pravdą ir pridėsiu keletą youtube klipukų:

Vakarykščio "Pravda viena minutė 2008" afterpaty su Suicide DJ's įspūdžiai jau pagaliau dėliojasi į vietas, todėl laikas pranešti, kas gi tapo geriausiomis minutėmis šiemet.

Inovatyviausias filmas - Laimono Žako „More&more&more“

Kūrybiškiausia minutė - Austės Jurgelionytės „Lėktuvai“

Geriausia filmo idėja - Urtės Budinaitės „Kaip gimsta idėja“



Pilietiškiausia minutė - Gerifilmai „Socialiniai Londono aspektai“

Prizas už konceptualumą - Gintauto Rožės „Lūžis“

Už realizmą - Tadas Vidmantas "Ieškomi policijos"



„Omni SurfPort“ prizas - Gyčio Tumo „Naujas gyvenimo puslapis“



Geriausias garso takelis „Muzikos banke“ - Jupiter Make Me Scream „Incidents“

Pravda viena minutė 2008 Grand Prix - Audrius Kaminskas „Blizgantys pusryčiai“



Nepažįstu, bet vis tiek sveikinimai Audriui, Tadui, Urtei ir kitiems.

„Buvo buvo, kaip nebuvo“ (Zenonas Šteinys, 1986, 7 min)

Ko gero ne vasario 16 d. progai kurtas, bet trispalvę čia pamatysi. O ir rinktis, ką tokia proga parodyti, aš, lietuviška animacija per daug nelepinamas žmogus, neturiu iš ko.
„Buvo buvo, kaip nebuvo“ - amžinatilsį Z. Šteinio linksmas animacinis pasižaidimas, nubrėžęs kryptį į naują stilių ir nepriklausomybę. Taip teigia Lietuvos filmų centras ir pamėgink nesutikt pažiūrėjęs :)