„Okey!“ (Zlatko Pavlinic, 1973, 1 min)

Niekada nemokėjau derėtis.

„She who measures“ (Veljko Popović, 2008, 7 min)

Tai gali pasirodyti šimtus kartų matyta. Matyta visur, pradedant Matricomis, baigiant M. Osborne'o „More“. Matyta ir graudžiai juokinga. Kaip tas xino-xano (liuks blogas, šiaip) komentaras-klausimas, kurį išgirdęs, jei kas man užduotų tiesiai į akis, ko gero nesusivaldyčiau ir žiebčiau snukutin.. :(
Are we truly free? Are our desires truly our own or merely imposed products of the society we live in? The question this film is asking is this: are we slaves to the culture and society we were born in or is there a way to escape after all?
Bet kroatas V. Popovič iš šitos genialiosios idėjos išspaudė turbūt viską, kas įmanoma. Nepavadinčiau to šedevru, bet šedevrų kasdien neprikepsi, o man asmeniškai trumpametražių alkis ryškiai padidėjęs:

„Ceremonija“ (Borivoj Dovnikovic-Bordo, 1965, 3½ min)

Bū.
Mėgstat fotografuotis? O fotografuot? Aš tai nelabai. O jei ir fotkinu, darau tai nepridėjęs aparato prie akių, kaip koks zaizras. Aišku, yra ir kitokių žmonių - jiems rūpi visokiausi objektyvo milimetrai, parametrai etc. ir ilgas ilgas taikymasis. Nisuprantu.
Štai, pažiū, kaip vargsta žmogeliai kroatų karikatūristo Borivojaus Bordo trumpulyje. Kam tos ceremonijos!

„Pakaitalas“ (Surogat, Dusan Vukotic, 1961, 10 min)

Zagreb film rūlz. Kaip suprantu, būtent Zagrebas „vieningosios“ Jugoslavijos laikais buvo animacijos meka ir dauguma kūrėjų bazavosi jame.
Šiandien norėčiau pristatyti (o-ho-ho) garsiausią šios kompanijos darbą (o-ho-ho-ho) - D. Vutočiaus filmuką „Surogat“. Tai buvo pirmasis neamerikietis kūrinys, laimėjęs Oskarą „Animated short film“ kategorijoje. Va taip, va. Kadangi prieš tai Oskarus laimėdavo praktiškai tik Walt Disney kompanija ir Hanna-Barbera duetas, drįstu teigti, kad „Surogat“ - persilaužimas link įdomesnių dalykų, nei Tom & Jerry.
Ti ra tata, rata ti ra tata, rata ti ra tata..