„Le portefeuille“ (Vincent Bierrewaerts, 2003, 10½ min)

Žmogus atranda piniginę ir, priklausomai nuo jo reakcijos, nutinka keletas skirtingų istorijų. Geriausia tai mėlyna :))

„Atraksion“ (Raoul Servais, 2001, 9½ min)

Kol kas paskutinis, bet ne prasčiausias R. Servais darbas. Na, ir ne geriausias. :)
Jei prieš tai rodytą filmuką pavadinau hamletišku (nieko ten per daug hamletiško, iš tikrųjų), tai šitą vaizduojamąją poeziją beigi potraukį pavadinkim ikarišku. Vis tie dideli norai ir mažos galimybės.

„To speak or not to speak“ (Raoul Servais, 1970, 10½ min)

Nesusilaikiau. Šiandien, o gal ir rytoj, pabūsiu egoistas ir vėl kišiu eterin savo mėgstamiausią animatorių. Apie jį jau esu prikalbėjęs čia kokius tris įrašus į kuriuos tingiu dėti nuorodas, todėl kam įdomu, susiraskit patys, nes aš tikrai tingiu. :)
O kad jau čia susirinkom, netingiu iškelti beveik hamletišką klausimą - „To speak or not to speak“. Pats ir atsakyčiau, kad „not to speak“, bet pastaruoju metu esu pakankamai kalbus, todėl „let's speak“, šitaip pritariant žemiau nupieštam žmogeliui, kuris paklaustas antrojo klausimo „What's your opinion about the actual political situation?“ iš pradžių kiek naiviai, hipiškai atsakė: „Make love“. O po to susiprato ir pasitaisė: „Love this, love that. Buy this, buy that“. & bye.

„Father and daughter“ (Michael Dudok de Wit, 2000, 8 min)

2001-aisiais Oskarą laimėjęs olando M. Dudok de Wit'o filmukas „Tėvas ir duktė“ buvo ilgą laiką mano ignoruotas dėl skystumo. Labai jau čia snobiška atmosfera - tie dviračiai, valtelė ir t.t.
Kai kurie kadrai smarkiai primena J. Noršteino „Pasakų pasaką“ (pridėjus vieną kadrą prie kito - nebeprimena), bet ten žymiai kiečiau. O šiandien man puikiai tinka šitas minkštimas.
Beje, ką padariau iškart po filmuko peržiūros, tai parsisiunčiau „The Danube waves theme by Iosif Ivanovici“. :)

„Een griekse tragedie“ (A greek tragedy, Nicole Van Goethem, 1985, 6 min)

„THIS won the Academy Award?!“ - kaifuoju nuo tokių komentarų. Jie karts nuo karto pasirodo youtube.com arba imdb.com svetainėse ir labai mane pralinksmina. Jų autoriai galėtų visus žodžius caps lochu parašyti - įspūdingiau atrodytų. :)
Taigi, this won the Academy Award in 1987. Žiūrim, kas tais metais buvo konkurentai N. Van Goethem „Graikiškajai tragedijai“.
Other Nominees:
Frog, the Dog, and the Devil, The (1986) - Hugh MacDonald (II); Martin Townsend (I)
Luxo Jr. (1986) - John Lasseter; William Reeves (II)
Frogo-dogo nemačiau, o štai Luxo Jr. dar ir kaip įgrisęs. Čia gi Pixar kompanijos pradžia. Nieko neturiu prieš kompiuterinę animaciją (vien jau Baginskio „Fallen art“ ko vertas), bet turiu daug ką prieš pixarinį mainstreamą. Todėl drįstu teigti, kad 87-ieji praėjusio amžiaus metai buvo silpni Oskarų „Best Short Film, Animated“ kategorijai. Ne dėl nugalėtojo. Dėl konkurencijos nebuvimo.

„Flatlife“ (Jonas Geirnaert, 2004, 11 min)

Trum-tum, trum-tum-tum, trum-tu-ru-ru-rum, tu-ru-ru-rum, tum-tum.
Ot, nepasiilgstu gyvenimo daugiabuty Lazdynuose. Nors ir čia, senamiesty, turiu porą kaimynų, apie kuriuos galėčiau netgi teminį blogą rašyti (ir jis, be abejo, būtų labai populiarus), bet vis tiek - du kaimynai geriau nei dvidešimt. Ypač kai tarp tų dvidešimt irgi atsiranda bent du, kurie beldžiasi į duris, o kai atidarai, sako: pomogite, on nas opiat' bjot.
Trum-tum, trum-tum-tum, trum-tu-ru-ru-rum, tu-ru-ru-rum, tum-tum.
Čia tik šiaip, nepagalvok. J. Geirnaerto „Flatlife“ - mielas ir linksmas, pažiūrėjimo vertas filmukas. Ramus, kaip belgas.

„Harpija“ (Harpya, Raoul Servais, 1979, 9 min)

Va, ko gero, tamsiausias ir geriausias R. Servais filmukas, nuskynęs Auksinę palmės šakelę Kanuose. Daug moralo čia nesulauksi, nebent „nekišk nosies ne į savo reikalus“, tačiau po filmo gali labai išalkti ir nervingai dairytis per petį bevalgydamas. :)
Pats Servais apie „Harpijos“ kūrimą:
„Harpya was my first attempt to combine live action images with animation. The live actors had to be incorporated in graphical backgrounds, for which I had to invent my own technique at the time. The result was rather satisfying, but very time consuming, because it really was limited to a one person's job. I guess Harpya will remain the only film ever made in this technique.“

„Chromofobija“ (Chromophobia, Raoul Servais, 1966, 10 min)

Chromofobija - spalvų baimė. Žmonijos istorijoje užfiksuota nemažai šios ligos proveržio atvejų. Pagrindinis simptomas: juodai baltas noras aplinkinius paversti pilkais, neišsiskiriančiais iš minios. Užsikrėtusiųjų sąraše galima rasti tokių plačiai žinomų asmenybių, kaip A. Hitleris ar J. Stalinas.
Chromofobija - vienas pirmųjų R. Servais animacinių filmukų, pasakojantis apie šios sunkios ligos sukelėjus ir būdus, kaip ją nugalėti.

„Goldframe“ (Raoul Servais, 1969, 5 min)

Tam-ta-ra-ram! Jis mano mėgstamiausias. Raoul Servais - Belgijos animacijos pradininkas ir pirmosios Europoje animacijos mokyklos įkūrėjas. Kaip ir J. Švankmajeris, Servais taip pat yra priskiriamas prie „tamsiųjų animatorių“. Gal man jau laikas susirūpinti?
„Goldframe“ pirmasis iš trijų belgo darbų, nominuotų „Auksinei palmės šakelei“ Kanuose. Tai animacinis filmukas apie režisierių, norėjusį būti pirmu visąlaik. Pirmesniu už savo paties šešėlį.

I MUST BE THE FIRST!