„She who measures“ (Veljko Popović, 2008, 7 min)

Tai gali pasirodyti šimtus kartų matyta. Matyta visur, pradedant Matricomis, baigiant M. Osborne'o „More“. Matyta ir graudžiai juokinga. Kaip tas xino-xano (liuks blogas, šiaip) komentaras-klausimas, kurį išgirdęs, jei kas man užduotų tiesiai į akis, ko gero nesusivaldyčiau ir žiebčiau snukutin.. :(
Are we truly free? Are our desires truly our own or merely imposed products of the society we live in? The question this film is asking is this: are we slaves to the culture and society we were born in or is there a way to escape after all?
Bet kroatas V. Popovič iš šitos genialiosios idėjos išspaudė turbūt viską, kas įmanoma. Nepavadinčiau to šedevru, bet šedevrų kasdien neprikepsi, o man asmeniškai trumpametražių alkis ryškiai padidėjęs: