Karts nuo karto (bent jau triskart) į jo duris tuk, tuk, tuk, pasibeldžia Merė Popins ir sako: Zderio, čia tavo vaikas. Tu ir augink. Jeigu duris atidaręs padaras mėgina priešintis beigi neigti tėvystės faktą - gauna nuo Merės su skėčiu į galvą. Arba be skėčio. Linksma, ane? Tikrai taip. Šitą Pietų Korėjos animacijos korifėjų (ką?) esant gerai nuotaikai galima labai linksmai sužiūrėti. Jau ko vertas tas elnias šaldytuve, tas briedis su nukąsta ranka, tas gyvūnas kilnojantis svarmenį!
Tėtušis (rašydamas šitą žodį pagalvojau: kiek nedaug reikia mistaipo, kad „tėtis“ virstų „teta“) vilkas, labiau bigfootą primenantis:
2008-05-13
„Wolf daddy“ (Chang Hyung-Yun, 2005, 9½ min)
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
4 komentarai:
Man rodos, pristatyme per daug turinio atskleista. Pasidalijimas įspūdžiais geriau būtų buvęs po filmuko.
Čia panašiai kaip Rytis Zemkauskas, kažkada Kubriko Švytėjimą pristatinėdamas, papasakojo, kiek ten druskos sunaudota sniegui vaizduot.. Tai filmo pabaigoj ir galvojau vien tik apie druską, o ne apie siužetą.
mat, koks aš spoileris :) kartais per daug atsipalaiduoju ir užsimirštu, ar sau rašau (tada jau tikrai „po filmuko“), ar kitiems :x
idomu cia man vienam sunkiai sekasi viska perziuret? :>
nesupratau klausimo :>
Rašyti komentarą