Mano mėgstamiausias košmaras vaikystėj, o gal ir paauglystėj buvo toks: lipu laiptais namo, laiptai dingsta. Vietoj laiptų - praraja, o virš jos, kiek toliau, dešiniau, buto durys. Nėr kaip namo pareit.
Sakydamas „mėgstamiausias“, turiu raumeny, kad bent jau dažniausias, tai tikrai. Ir visai nenoriu ieškot jo prasmės kokiam nors sapnininke.
Panašus į aprašytąjį epizodas yra ir italo G. Manuli „Košmare“. Tik čia visko daugiau. Košmaras seka košmarą ir, jei kas nors manęs paklaustų „kuo visa tai baigsis?“, atsakyčiau taip, kaip vienas iš R. Kazlo personažų, degustuotojas: niekuo.
2008-05-21
„Incubus“ (Guido Manuli, 1985, 6 min)
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
3 komentarai:
Šaunuolis - visad smagu sulaukt naujo tavo įrašo. Tikrai gerų perliukų surandi.
Su griuvusiais laiptais ir aš esu ne kartą sapnavęs. Tiek grįžtant namo, tiek einant į lauką.. Gal čia koks daugiabučių vaikų sapnų sindromas?
Ech, tie anonimiški komentarai :) Nu bet ačiū. Tarkim, kad tai tik pradžia.
Archatai, nežinau, ar tik daugiabučių - aplink privatų namą irgi galima gilią duobę iškast. Bet geriau nesigilinkim, brr :)
Rašyti komentarą